Juodagalvių vandens malūnas

Juodagalvių vandens malūnas

Dvarai, bažnyčios, etnografiniai kaimai, malūnai

Kažkada grūdams malti naudotas malūnas, šiuo metu apleistas stovi Juodagalvių kaime prie Kančioginos upelio.

Juodagalvių malūnas priklausė Krikonių dvarininkams Belikovičiams, jis dvaro inventoriaus knygose minimas jau XVIII a. (1738 ir 1750 m.). Malūno klestėjimo metai, jo „aukso amžius“, buvo lenkmečiu, paskutinio tragiškos lemties dvarininko Edvardo Belikovičiaus laikais. Jis pastatė naują, našesnę lenkišką turbiną, vietoje vienų įrengė dvejas girnas. Vienomis malė tik prastus grūdus gyvuliams, o antromis - miltus duonai ir pyragams. Miltus pikliavojo, gamino grucę (perlines kruopas). Nauja turbina geriau panaudojo ir vandens galią. Vanduo buvo įkinkytas ne tik turbiną sukti, bet ir kitus pagalbinius mechanizmus dirbti, keldavo maišus į viršų. Iš visų apylinkės kaimų veždavo malti grūdus, ypač geras piklius. Malūne prie pono dvi šeimos gyveno, vėliau žydas, kurį vokiečiai karo metais sušaudė, po karo „bežancai“ (pabėgėliai) iš Rusijos, regis, nuo Oriolo kurį laiką gyveno. Pirmas malūno nuopolis buvo 1939 m., kai bolševikai atėjo, dvarą ir malūną išgrobstė, antras nykimas prasidėjo jau po karo, kolūkių laikais. 1944 m. sugrįžus rusams, kareiviai į malūno tvenkinį ėmė mėtyti sprogmenis, taip žuvis „meškeriojo“. Sprogdinimai nepataisomai sugadino ir užtvanką. Susikūrus „Naujo kelio“ kolūkiui, malūnas lūžinėjo, buvo taisomas, sukosi su pertraukomis, bet dar dirbo. Susprogdinus užtvanką, girnoms sukti buvo pastatytas dyzelinis variklis (vėliau įrengti elektros varikliai).

Atsiliepimai

Komentuoti