Valanda su Philip Glass‘u: Jurgis Karnavičius (fortepijonas, Lietuva)

Koncertai

Jurgis Karnavičius – vienas žymiausių vyresnės kartos lietuvių pianistų, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, pastaruosius devynerius metus vadovavęs LMTA Fortepijono katedrai, praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo vienas pirmųjų Lietuvos pianistų, pelniusių apdovanojimus išties prestižiniuose tarptautiniuose pianistų konkursuose (R. Schumanno Zwickau, L. van Beethoveno Vienoje ir kt.). Šalia aktyvios solinės pianisto veiklos, dažnai pasireiškiančios įspūdingomis monografinėmis programomis, J. Karnavičius paliko ryškų pėdsaką kamerinio muzikavimo bei akompanavimo srityse, nuolat koncertuodamas su žymiausiais Lietuvos kameriniais ansambliais ir savo žmona, operos soliste Sigute Stonyte. Pianisto repertuaro branduolį sudarė Vienos klasikų bei tokių romantizmo atstovų kaip R. Schumann, J. Brahms, F. Liszt kūryba, vėliau jo dėmesį žymiu mastu prikaustė prancūzų autorių muzika. Būdamas itin reiklus sau, pianistas nelepina klausytojų dažnais koncertais ar gausybe įrašų, ilgai brandina kūrybinius sumanymus, leisdamas laikui maksimaliai paveikti atliekamą muziką ir suformuoti turtingiausią jos keliamų emocijų spektrą.

Bene taikliausiai J. Karnavičiaus meną apibūdino Giedrė Kaukaitė po pianisto rečitalio 2019 metų rudenį: „Gera klausytis stiprios romantinės ir spalvingos impresionistų muzikos, kai skambina intelektuali, harmoninga asmenybė, kuriai orumas ir išmintis – savaime suprantami, gyvenimo tėkmėje kantriai puoselėjami dalykai. Emocijų pakilumas tuomet suskamba ne tik iš širdies, bet ir tauriai, ypač paveikiai, nestokojant brandaus filosofinio žvilgsnio. Tai buvo įsimintinas pavyzdys, kaip jautraus menininko valia išgrynina interpretaciją, atverdama švarų kūrinių pirmapradiškumą, pasiekdama brangų įspūdį, tarsi pažįstamą muziką girdėtume pirmą kartą.“

Šių laikų visuomenėje itin populiarūs tokie žodžiai, kaip „žvaigždė“, „įžymybė“, „legenda“ – dažnai juos vartojame negalvodami apie tikrąją jų prasmę ir svorį, juos nuvarginame ir supaprastiname. Tačiau, naudodami šiuos žodžius prireikus apibūdinti išties ypatingą žmogų, tarsi pajuntame jų pirmapradę, giliausią ir tikriausią reikšmę, apvalytą nuo kasdienybės apnašų. Būtent tai jaučiame, kalbėdami apie amerikiečių kompozitorių Philipą Glassą.

Philipas Glassas dažnai įvardijamas kaip bene garsiausias visų laikų JAV kompozitorius ir neprilygstamas novatorius. Jis gimė 1937 m. ir užaugo Baltimorėje, žydų išeivių iš Lietuvos šeimoje, studijavo Čikagos universitete, The Juilliard School Niujorke, taip pat mokėsi Aspene pas Darius Milhaud. 1964 m. išvykęs į Europą studijavo Paryžiuje pas legendinę pedagogę Nadia Boulanger ir intensyviai bendradarbiavo su sitaro virtuozu ir kompozitoriumi Ravi Shankaru. Grįžęs į Niujorką 1967 m. jis suburia Philip Glass Ensemble, su kuriuo ilgus dešimtmečius triumfališkai koncertuoja visame pasaulyje. Taip pat kompozitorius skaito paskaitas, dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, rengia solo pasirodymus.

Glasso ištobulintas kūrybinis braižas neretai apibūdinamas kaip muzikinis minimalizmas. Tačiau 1978 m. interviu kompozitorius yra pasakęs: „Meskite šį žodį lauk!“. Glassas save vadina „repetityvinių struktūrų muzikos“ kompozitoriumi ir priskiria prie klasikinio tipo kūrėjų, pabrėždamas, kad mokėsi harmonijos ir kontrapunkto bei studijavo tokių kompozitorių, kaip Schubertas, Bachas ir Mozartas, partitūras. Glasso 20 Etiudų fortepijonui jau galime vadinti XXI amžiaus klasika, šie kūriniai dažnai skamba koncertų salėse, turi savo vietą ne vieno pianisto repertuare. Darbą ties Etiudų rinkiniu Glassas pradėjo maždaug prieš tris dešimtmečius, kai Niujorko valstijos menų taryba pažadėjo surengti eilę kompozitoriaus koncertų, su sąlyga, kad juose nuskambės jo paties kurta muzika fortepijonui. Anot paties kūrėjo, tąkart jis koncerto medžiagą sukonstravo iš įvairių juodraščių, rašytų kitiems instrumentams. Tačiau susidomėjimas buvo sužadintas, ir netrukus ėmė rastis pirmieji etiudai. Jais Glassas siekė išnagrinėti tempų, muzikinių tekstūrų ir fortepijoninių technikų atspalvius, bei tiesiog tapti geresniu pianistu. Skirtingi savo kuriamomis nuotaikomis ir charakteriais, šie etiudai sudaro savotišką Philipo Glasso autoportretą ir itin taikliai atskleidžia kompozitoriaus sugebėjimą minimaliomis priemonėmis sukurti ypatingą muzikos poveikį.

Visas 20 Etiudų fortepijonui ciklas trunka beveik 2,5 valandas, tad šio vakaro koncerte skambės Etiudų Pirmoji knyga (nr.1-10).


Programa:

Philip Glass – Etiudai fortepijonui. Pirmoji knyga (nr.1-10)