Tingus švelnumo savaitgalis.
Diena praeina dabar daug greičiau, negu vaikystėje, čia nieko negaliu padaryti. Bet vaikystės gyvenimo stebuklą vis dar patiriu, šventas reikalas, mirčiau be jo badu. Mieste, žinoma, stebuklą pastebėti sunkiau.
Todėl mes važiuojam į gamtą, su gauja – kartu miegot, kartu valgyt, slampinėt basomis, gulinėti po pušimis, įsimerkt į ežerą. Atleisti truputį gniaužtus, nusimest dyglių, pasiaugint tos aukso vilnos, prisikaupt švelnumo sekančiai gyvenimo meilei arba nemeilei.
Aš senstu, stovyklos programa išsiprogramavo, dienotvarkė išplaukė, metodika nusimetodino, principai virto princais, taisyklės sulūžo. Bet kažkas garantuotai vyksta ore, Gyvenimo Paslaptis kalasi ir prasikala, grįžtam kažkokios nustebusios ir paglostytos.
Kalbam tylim, tylim kalbam – visokius niekus, o gaunasi taip gražu, draugiška ir ne per saldu.
Man tai yra pasitikėjimo stovykla. Pasitikėjimo, kad gyvenimas įvyks savaime. Kad stovykla pavyks, net jei nieko neįvyks. Mes nieko neišmoksime, netapsim geresnėmis savimi, negausim jokių užduočių.
Tik trys vasaros dienos išsiskleis taip, kaip joms patiks, kaip jos norės – su lietumi ar saule, pirtimi ar laužu, su mėlynėm, voveraitėm, vingiorykštėm, čiobrelių pieva, filmu ar foteliu už pečiaus.
Grupė iki – 12 žmonių, kviečiu senbuvius ir naujokus.
Detalės – asmenine žinute.
Dalintis nuoroda el. paštu