Gabrielė Kiršaitė (mecosopranas)
2019–2021 buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė-stažuotoja. Šiame teatre atlieka Rozetės vaidmenį Jules Massenet operoje „Manon“, Katino vaidmenį David Sebba operoje „Alisa Stebuklų šalyje“, Mamulės Mū vaidmenį Sigito Mickio operoje „Mamulė Mū“ bei Raganos Piestos vaidmenį Jono Tamulionio operoje „Bruknelė“. Baigė magistro ir bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Irenos Milkevičiūtės ir prof. Sigutės Stonytės dainavimo klasėse, stažavosi Liono nacionalinėje aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje Prancūzijoje. Vilnius City Opera teatre atliko Guvernantės vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“, Teatro degli Avvaloranti operos teatre kartu su Filadelfijos tarptautiniu operos teatru atliko Bradamantės vaidmenį Roberto Scarcella Perino operoje „Furiosus“, Baroko operos teatre atliko Junonos vaidmenį Antonio Vivaldi operoje „Ištikimoji nimfa". Koncertavo su Lietuvos kameriniu orkestru, Vilniaus universiteto kameriniu orkestru, Lietuvos valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“. Nuo pat studijų pradžios dirbo su „bohemiečiais“ ir dainavo Vilnius City Opera (režisierė Dalia Ibelhauptaitė, dirigentas Gintaras Rinkevičius) operų „Visos jos tokios“, „Trubadūras“ ir „Faustas“ ansambliuose. Bendradarbiavo su žymiais Lietuvos ir užsienio dirigentais: Gintaru Rinkevičiumi, Ričardu Šumila, Martynu Staškumi, Modestu Barkausku, Vytautu Lukočiumi, Juozu Mantu Jauniškiu, Josef Wallnig, Concetta Anastasi, režisieriais: Dalia Ibelhauptaite, Gediminu Šeduikiu, Jūrate Sodyte-Bradauskiene, Lars Franke, Guillaume Vincent, Gad Schechter. Dalyvavo garsių Lietuvos ir Europos dainininkų bei pedagogų vedamuose meistriškumo kursuose kartu su Violeta Urmanavičiūte-Urmana, Asta Krikščiūnaite, Carmen Santoro, Roberto Scandiuzzi, Enrico Arias, Konrad Jarnot, Erik Battaglia, Vera Scherr, Snežana Nena Brzaković, Antonina Kowtunow, Bo Rosenkull, Monika Danielsson, Gerda Van Zelm.
Vincenzo De Martino (fortepijonas)
Gimė 1992 m. Kaljaryje, Italijoje. Nuo šešerių metų pradėjo mokytis skambinti fortepijonu Elisabetta Steri fortepijono klasėje. 2011 m. įstojo į Kaljario Giovanni Pierluigi da Palestrina valstybinę konservatoriją, Maria Lucia Costa fortepijono klasę, 2015 m. baigė bakalauro studijas su aukščiausio laipsnio pagyrimu. Nuo 2015 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Jurgio Karnavičiaus fortepijono klasėje, 2017 m. įgijo magistro laipsnį. 2021 m. birželį baigė meno doktorantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje: kaip tyrėjas skaitė pranešimus meninių tyrimų konferencijose („Doctors in Performance“, 2018; LMTA metinė konferencija, 2019), publikavo straipsnius („Ars et Praxis“, 2019, 2020). Buvo aktyvus Gabrieliaus Aleknos, Pascal Devoyon, Gintaro Januševičiaus, Kevin Kenner, Francesco Libetta, Jean-Marc Luisada, Orazio Maione, Claudio Martínez Mehner, Pascal Nemirovski, Fali Pavri, Mūzos Rubackytės, Irene Veneziano, Andriaus Žlabio meistriškumo kursų dalyvis. Įvairių tarptautinių pianistų konkursų finalistas ir laureatas, tarp jų – tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų konkursas 2018 m. Aktyviai koncertuoja Italijoje ir Baltijos šalyse kaip solistas, koncertmeisteris bei kamerinių ansamblių narys.
Giedrius Kuprevičius (fortepijonas) – kompozitorius, pedagogas, muzikos publicistas, karilionininkas, improvizatorius, mecenatas. Jo muzika - saikingai moderni, tematinės medžiagos plėtojimas pagrįstas melodizmu ir ritminių struktūrų augmentacijomis. Daugelyje kūrinių pastebimas improvizacinio prado dominavimas bei ryškios sąsajos su literatūra ar vaizduojamuoju menu. Viena svarbiausių kūrybos sričių - muzika dramos spektakliams ir kino filmams, scenos kūriniai - operos „Ten viduje“, „Prūsai“, „Karalienė Bona“, „Jobo teismas“, „Liuterio durys“, baletai „Atviros jūros vaikas“, „Čiurlionis“, operetė „Kipras, Fiodoras ir kiti“ miuziklai „Devynbėdžiai“, „Ugnies medžioklė su varovais“, „Aš tau siunčiu labų dienų“, „Veronika“, multimedijų projektai. Kompozitorius taip pat rašo kamerinę instrumentinę ir vokalinę, chorinę, simfoninę muziką - oratorija „Pasaulio sutvėrimas“, „Katakombų mišios“, 24 N.Paganinio kaprisai (autorinė redakcija), „Sinfonia barocco“, liturginė drama „Septyni Dovydo klausimai ir rauda“. Kompozitoriaus kūriniai plačiai atliekami Lietuvoje ir užsienyje, įrašomi į įvairiose šalyse leidžiamus CD ir vinilo plokšteles. Bendras kūrinių skaičius jau viršijo 400...
***
Aštuoni metafiziniai romansai sopranui ir simfoniniam orkestrui – netikėtai 2003 metais gimęs kūrinys 1986-1991 metais parašytų romansų balsui ir fortepijonui pagrindu. Iš kompozitoriaus minčių apie kūrinį: „Tuomet, kai visų mūsų sielose noko naujų laikų dvasia ir visi savaip ieškojome tos sielos balsių bei priebalsių, Antano Maceinos, Henriko Radausko, Antano Miškinio, Leonardo Andriekaus, Jono Juškaičio ir Almio Grybausko poetinės gelmės viliojo savo paslaptimis ir jų atodangomis. Aštuoni romansai man tapo tyli ir nuosekli grumtis su savimi senajame ir naujajame laikuose. Romansuose nėra politikos, lygiai kaip jokioje politikoje nėra jokios poezijos. Taigi, pirmasis mano ramstis buvo ne socialinė tikrovė, bet prigimtinė lietuviškoji metafizika, kuriai, deja, yra iškilę pavojų…Iš kitos pusės mane parėmė klasikiniai G. Mahlerio, R. Strauso, R. Wagnerio vokaliniai ciklai ir pavienės jų dainos solistams ir orkestrui, kupinos nuojautų ir grėsmių, džiaugsmų ir rūpesčių...“
Ciklas dedikuotas Tėvynėn sugrįžusiems kompozitoriaus bičiuliams Aušrai ir Jonui Jurašams. Pirmieji ciklo atlikėjai - Sabina Martinaitytė /soprana, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas. Kamerinės versijos pirmieji atlikėjai – Gabrielė Kiršaitė (mecosopranas) ir Vincenzo De Martino (fortepijonas)
Koncerte skambės ciklo fragmentai.
***
Apie 2013 metais sukurtą dvikalbį – rusų ir lietuvių kalbomis dainuojamą vokalinį ciklą „Iš niekur dainos“ (eilės Marinos Cvetajevos, vertė Ramutė Skučaitė) muzikologė Jūratė Katinaitė rašė:
„Jei tikėtumėtės miuzikliškojo Kuprevičiaus – ausį glostančio „Kregždučių“ ar „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ melodingumo – tai čia išgirstumėte kitą kompozitoriaus skambesį: ekspresyvų, intonaciškai kaprizingą, paremtą kontrastais, atliepiantį nuosaikaus modernizmo estetiką, bet ir išlaikantį XIX a. vokalinių ciklų logiką, išpuoselėtą vokiečių romantikų, o XX a. perimtą ir skirtingais aspektais ištobulintą kitų kraštų kompozitorių. Pirmosios „Iš niekur dainos“ – aktyvios, pristatančios jautrios, bet stiprios moters vidinio pasaulio amplitudę nuo meilės ilgesio iki mirties nuojautos, trečioji ir ketvirtoji – skerciškos, groteskiškos, metančios iššūkį mirčiai, penktoji – lyrinė kulminacija, tiek skambesiu, tiek turiniu primenanti garsųjį Piotro Čaikovskio romansą „Triukšmingame baliuj“. Čia poetė, įsijautusi į mirusios mylimosios (atstumtosios?) vaidmenį, jausmingai išlieja kartėlį nesiilginčiam jos sielos mylimajam, lyg jos talentui ir tragedijai abejingam pasauliui. Šis eilėraštis sukurtas 1941 m., prisijaukinant mirtį, kurią netrukus poetė ir pasirinko savo valia. Šeštoji ir septintoji dainos – du epilogai, vėlgi susisiejantys su rusiškąja vokaline tradicija, ataidintys Modesto Musorgskio ciklo „Be saulės“ atgarsiais“...“
***
Audiovizualinė oratorija „Pasaulio sutvėrimas XX amžiaus pabaigai“ (1999) – vienas plačiausiai žinomų ir daugelyje šalių atliktas multimedijinis projektas.
Pakaktų vieno „Rex“, kad M.K.Čiurliono vardas būtų rašomas šalia garsiausių XX amžiaus pradžios dailininkų. Bet į Rex’o didybę veda daugybė takų iš kitų, žymiai kuklesnė technikos ir mažesnių dydžių darbų. Tų takų pradžias regime trapioje ir skaidrioje, tos epochos menui būdingo liguistumo išvengusioje Čiurlionio muzikinėje kūryboje, atsakų ieškančiuose jo literatūriniuose esė, stebuklingo grožio ir nepaprastos gelmės paveikslų - Sonatų dalyse. Bet, visų pirma, nepabaigtame – dailininkas ruošėsi šimtui paveikslų - Pasaulio sutvėrimo cikle. Trylikoje nedidelių, ant popieriaus tempera pieštų paveikslų, lyg kokiame rapidu demonstruojamame filme, regime menininko viziją, gal net sampratą apie Kūrėjo didžiojo triūso – Visatos genezę. Tuose neįtikėtinai muzikaliuose paveiksluose paprasta ir sudėtinga – šalia. Iš tamsos gimstanti šviesa pamažu įgauna spalvą, nuosekliai ryškėjančią ir kontrastuojančią sulyg kiekvienu nauju kaitos Gamtoje aktu. Iš nepamatuojamų Vandenų, Oro ir Žemės dėmenų formuojasi Tvarka.
Šiame cikle, anot Vytauto Landsbergio, ,,iš patirties chaoso gimsta naujas grožio pasaulis. Šitaip traktuodami Pasaulio sutvėrimą, matytume jame ir Čiurlionio estetinį manifestą, ne žodžiais, bet simboliu išreikštą programą, dailininkui žengiant į savo brandos laikotarpį” (V.Landsbergis. Čiurlionio dailė. Vilnius, 1976, p. 125).
Čiurlionis kartu su Kūrėju kartoja žodžius iš Senojo Testamento – tebūna šviesa! (Pr 1,3). Ir šviesa, kankinančiai skrosdama tamsą, nežinią ir abejones – pasirodo. Yra dar viena esminė čiurlioniškosios videofilosofijos plotmė, kurios šaltinis, ko gero, sekantys Dievo žodžiai – tebūna skliautas! (Pr 1,6). Tokiu būdu susivienija turinys-šviesa ir forma-skliautas.
Ne, tai ne dažų spalvos ar paveikslo rėmai. Pačiuose kūriniuose tūno abi išraiškos, per kurias mes galime pasinerti į Kūrėjo mintį, regėjimą, klausą. Kas žino, gal nebaigtasis Saulės pasveikinimas turėjo būti tasai šimtasis Pasaulio sutvėrimo paveikslas, kuriame autoriaus genijus suvedė visus Dievo žodžius– Šviesą, Skliautą, Vandenys, Šviesulius danguje, Želdinius ir Gyvūnus – roplius ir paukščius Žemėje, paukščius, gyvenančius bemaž visuose svarbiausiuose Čiurlionio paveiksluose, į vieną erdvę. Akylesnis stebėtojas Pasaulio sutvėrimo lakštuose ras ir Žmogaus veido profilį, rankos plaštaką, o aliejiniais dažais tapytame „Rex“ – soste sėdintį dvigubą, amžinai dualistinį Dievą-Karalių, kurį saugoja aplink skraidantys, angelais pavirtę paukščiai. Čiurlionis ryžtingai stato mus prieš tąjį Sostą, prieš tame Soste Sėdinčiuosius ir suveda į neišvengiamą akistatą su Pradžių pradžios paslaptimi.
1998 metais Kaune įvyko tarptautinis džiazo muzikos festivalis, ir jo atidarymui prodiuseris Jonas Jučas pasiūlė sukurti ,,kažką, kas atitiktų amžiaus pabaigos nuotaikas, perteikiamas Lietuvos simbolių ir naujų meninių išraiškų sintezės būdu”. Taip gimė mintis kurti audiovizualinę oratoriją „Pasaulio sutvėrimas XX amžiaus pabaigai“ pagal M.K.Čiurlionio ciklą Pasaulio sutvėrimas. Pirmasis, pasiūlęs šio ciklo darbus kompiuterinei animacijai buvo vienas iš kompiuterinės grafikos Lietuvoje pradininkų, Vytauto Didžiojo universiteto Multimedijos laboratorijos vadovas Egidijus Vaškevičius (1962-2019). Joje ir buvo sukurtas projekto vizualinis planas. Muzika, kuria rėmėsi animacijos dailininkas, radosi kartu aptariant ir diskutuojant dėl visų projekto detalių.
Pirmieji kūrinio atlikėjai – Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis), Petras Vyšniauskas (saksofonas) ir autorius (sintezatorius).
Koncerte rodomoje kompiuterinėje versijoje choras ir saksofonininkas girdisi ketvirtojoje dalyje (Rex), įrašyti premjeros metu.
1. Prologas
2. Flora
3. Fauna
4. Rex
Dalintis nuoroda el. paštu